Daugeliui ne paslaptis, jog jau savaitę gyvenu Švedijoje, Vaxjo miestelyje. Gaunu daugybę jūsų klausimų: kaip sekasi? kaip nauja vieta? kaip jaučiuosi? ar dar iš vis esu gyva? 
Pirmiausiai atsiprašau daugelio, jog šiuos klausimus tiesiog praignoruoju… Suprantu jūsų smalsumą ir rūpestį dėl manęs ir tai labai vertinu, bet tiesiog nebegaliu vis kartoti ir kartoti tų pačių dalykų, o jei leisiuosi su kiekvienu į kalbas, tai turbūt po kiek laiko tik ir begalėsiu apie jas papasakoti… Taigi pasitaisau ir viską kloju su visomis smulkmenomis 
Kaip man sekasi ir kaip jaučiuosi naujoje aplinkoje?
Na turbūt geriausiai mano šios savaitės išgyvenimus paaiškintų ši kreivė
Gimtuosius namus palikau be jokio streso, nerimo ar baimių. Panašu, kad aplinkiniai jaudinosi žymiai labiau nei aš pati. Keletą dienų prieš kelionę vis pastebėdavau atsiradusį norą, kad ši diena kuo greičiau ateitų. Šią nuotaiką dabar pavadinčiau labai neadekvačia, nes kelionei nebuvo pasiruošta ne tik kad pakankamai, bet net ir minimaliai. Anglų kalbos žinios pakišdavo koją kiekvienoje situacijoje, kurioje jų tik prireikdavo… Todėl optimizmas blėso su kiekviena minute… Nusileidus Stokholmo oro uoste ir prisėdus minutei atsikvėpti, pradėjo pulti įvairiausios neigiamos mintys: “Po velnių, ką aš čia darau? Kokio bieso aš čia atsibasčiau? Ko man trūko būnant LT? Juk kuo ramiausiai dabar galėčiau gulėt bambą išvertus…”. Atsirado noras namo… Tačiau tiek šiuos jausmus, tiek šias mintis dar galėjau nesunkiai sukontroliuoti, rasti raminančius paaiškinimus. Bet vėliau viskas ėjo tik blogyn. Jau sekančią dieną anglų kalbos žinios nuleido mane ant žemės ir nieko gero nebežadėjo. Atsirado atsiribojimo noras, nes be “My name is Julija. I am from Lithuania” nelabai išeidavo ką nors pasakyti be klaidų, tačiau nebuvo kur pabėgti, beliko tik toliau mušti žemyn savo savivertę… Vis dažniau iškildavo minėti klausimai apie šios kelionės prasmę ir vis stiprėjo noras namo.
Trečioji diena taip pat nieko gero nežadėjo. Didėjo nepasitikėjimas savim, jautrumas ir vis aktyviau visiem siunčiau signalą: “Prie manęs neikit ir nieko neklauskit!”. Būtent šią dieną pasirodė ir pirmosios (kol kas ir paskutinės) ašaros. Visiškai nebesupratau kam ir ką savo buvimu čia bandau įrodyti. Tikslai, kurių siekdama išvažiavau (išmokti anglų kalbą, gauti gyvenimiškos patirties ir akademinių žinių, užaugti kaip asmenybei, susirasti draugų iš viso pasaulio ir t.t.) atrodė visiškai beprasmiai, o buvimą čia netgi pavadinau mazochizmu. Tiesiog jaučiausi lyg kankinčiau pati save (skirtumas tas, kad malonumo man tai neteikė).
Tačiau ketvirtą dieną viskas pasikeitė. Atsikėliau su šypsena (galimas daiktas, jog tam įtakos turėjo tai, jog pagaliau pamiegojau daugiau nei 6 val.), užkalbinau kaimynę, kartu nuvažiavom į universitetą, pastebėjau, jog galvoje puikiai dėliojasi angliškos mintys, nors kalboje tai dar visiškai neatsispindėjo… Tačiau jau gana neblogai galėjau jas sudėlioti popieriuje. Po truputėlį atsirado noras bendrauti, pavyko pasakyti šiek tiek daugiau nei anksčiau minėtus du sakinius. Dienai baigiantis autobusų stotelėj užkalbino du ispanai, pokalbis tęsėsi autobuse, pakeliui į bendrabutį, parduotuvę ir vėl bendrabutį, žiūrint futbolą. Dienai pasibaigus gailėjausi tik vieno - jog nesidomiu krepšiniu, nes užsieniečiai Lietuvos krepšininkų žino daugiau negu aš… Namo nebenorėjau, po truputį grįžo kelionės prasmė. Šiek tiek neramu buvo tik dėl artėjančių paskaitų.
Taigi penktąją dieną patraukiau į paskaitas. Jos čia tikrai labai skiriasi nuo LT. Studentas yra aukščiau visų sistemų ir reikalavimų. Dėstytojas begalo lankstus, geranoriškas ir savas (visiškai nesijaučia statusų skirtumų). Nors ir kalbėjau visiškas nesąmones, bet iš universiteto išėjau labai patenkinta. Atsirado supratimas, jog pastarąsias dienas būtent pati save ir kankinau. Aplinkiniai tikrai labai malonūs ir supratingi, ir būtent ne jie nuo manęs traukėsi dėl mano prastos kalbos, bet aš pati tai inicijuodavau. Per šias dienas puikiai supratau, jog tam, kad susikalbėti ir pasijausti artimu su kažkuo nereikia plataus žodyno, dažnai užtenka tik vieno žodžio… Kas tą santykį kuria man vis dar paslaptis… Jausmai? Simpatijos ir antipatijos? Slapti signalai? Intuicija? Bangos, kurias siunčia šidyje esantis kažkoks aparatėlis (nebepamenu kaip ten jis vadinasi)? Biolaukai? Auros? Žinau tik tiek, kad man jis - svarbiausia sąlyga išlikimui: galiu gyventi be kaldros ir pagalvės, bet negaliu gyventi be žmonių…
Šiokį tokį nusivylimą jaučiu dėl to, jog dažnai užsimirštu, jog esu Švedijoje. Viskas čia labai panašu. Guodžiuosi ir viliuosi, jog tik žiemą… Nejaučiu temperatūrų skirtumo (kartais pamąstau, jog visgi reikėjo pasirinkti Ispaniją ar Portugaliją), nelabai pastebiu ir gamtos grožio - gražieji ežerai pasidengę ledu ir sniegu, medžiai be lapų… Todėl su didžiausiu nekantrumu laukiu pavasario!!! Parduotuvėje taip pat galiu matyti Lietuvoje gerai pažįstamus prekinius ženklus. Bet va varškės taip ir nepavyko rasti. Sako tokios neturi… Vienintelis pastebimas skirtumas - žmonės - paslaugesni, malosnesnis ir t.t. Beje, švedų anglų kalba tiesiog fantastiška (net anglai taip sako)
Toliau pasakoju kelionės smulkmenas, kurios daugeliui bus tikrai neįdomios ir sausos. Jas rašau tik tam, jog tai galbūt bus naudinga ateityje keliaujantiems studijuoti į Vaxjo (Linneaus) universitetą.
Mano kelionės maršrutas - Rokiškis - Ryga (astriukas) - Stokholmas (airbaltic) - Vaxjo (Skyways) (abu pasiskraidymai atsėjo 350 Lt (bilietus užsisakius prieš 2 mėn.)). Stokholmo oro uoste (Arlanda) teko prasitrinti beveik 7 val. ir jau žinau, ką reiškia atidėtas skrydis. Universiteto darbuotojai neapsakomai malonūs ir rūpestingi. Nors lėktuvas nusileido apie 22 val., jie pasitiko su šypsenom, nusivežė į savo ofisą universitete ir kas nustebino ne taip jau ir maloniai, nes tiek fizinių, tiek emocinių išteklių tebuvo tik likučiai, sugalvojo pravesti trumpą įvadinę paskaitėlę. Jos metu gavau daug daugiau nei reikėjo - žemėlapį bei detalų universiteto planą, info apie bankus, parduotuves, medicininę pagalbą, autobusų laikus ir maršrutus ir t.t. Net po atšvaitą ir SIM kortelę išdalino. Galiausiai įteikė kambarių raktus ir pradėjo vežioti po campusą. O jis tikrai įspūdingas - pas mus tokie pastatai būtų laikomi vienais iš prestižiškiausių butų… O dar visos tos kalbos, jog tai vienintelis toks campusas visoj Švedijoj…
Viduje taip įspūdinga. Teko lankytis viename kambaryje - tai lyg atskiras butas su svetaine, virtuve, dušu, tualetu bei dviem kambariais (dviem žmonėm), nauji spalvoti baldai, odinė sofa, buitinė technika ir pan. Turbūt jaučiasi, jog kalbu su šiokia tokia nuoskauda Nes iš tiesų man šiame campuse gyventi neteko… Pasirodo apgyvendinimas čia yra lyg loterija ir turiu pripažinti, jog šį kartą man joje nelabai pasisekė. Štai manasis prizas:
Visa tai priklauso man: kambarėlis, prieangis ir tualetas su dušu. Pro langą galima matyti tokį vaizdelį (įtariu pavasarį turėtų būti labai gražu):
Bendrabutis yra coridor tipo, taigi su kaimynais (ispanais, japonais, kiniete, šveicaru, austre, aire ir ugandiete) dalinamės svetaine, virtuve ir skalbimo kambariuku.
Tos spintelės, primenančios maximos saugyklėles - šaldytuvai Bendrabutyje nėra jokių budėtojų - viskas valdoma elektroniniu raktu. Nepaminėjau vieno iš svarbiausių dalykų - gyvenu ne pačiame campuse, o apie 4 km nuo jo - miesto centre. Iš pradžių buvau labai nepatenkinta, kad bendrabutis yra taip toli nuo universiteto, tačiau kaip žemiau matote, maršrutas į universitetą tikrai įspūdingas (bendrabutis - A, universitetas - B, mėlyna linija - kelionė automobiliu). Takelis driekiasi palei ežerus, todėl kelionė neprailgsta (užtrunka apie 1 val.). Pirmus kartus važinėjau autobusu, bet pabandžiusi eiti pėsčiomis, manau, kad autobusu greitu metu nebevažiuosiu. Švedijoje populiariausia transporto priemonė - dviratis. Ir visai nesvarbu vasara ar žiema. Šiuo laikotarpiu šiek tiek prisibijau nusisukti sprandą važiuodama per pusnis, bet jau kuriu planus kaip čia atsigabenti savąją dviratę transporto priemonę. Dar čia labai populiaru čiaužyti su pačiūžomis. Tai galima daryti ant užšąlusių ežerų ir tvenkinių. Bet man šio malonumo patirti turbūt neteks…
Kas toliau? O toliau tai jau tik turėk pinigų… Kai prasideda tai galo nėra Didžiausią pasipiktinimą sukėlė tai, jog mano bendrabučio variantas kainuoja lygiai tiek pat kaip ir modernūs bendrabučiai campuse - 3000 kronų/mėn. (sumokėti reikia už 3 mėnesius į priekį). Pasirodo taip yra todėl, jog pats universitetas savo bendrabučių neturi ir nuomoja iš skirtingų nuomos kompanijų, kurios savo kambarių kokybės tarpusavyje turbūt nelygina…
Dar reikia susimokėti studento nario mokestį (kažkas panašaus kaip LSP) - 250 kronų. Be šio mokesčio nėra galimybės naudotis universiteto patalpomis visą parą, pasiimti knygų bibliotekoje, negalioja autobusų nuolaidos ir pan. Dar viena bėda ta, jog šios kortelės reikia laukti tris savaites… Tai dar viena priežastis, kodėl renkuosi vaikščiojimą pėsčiomis. Vienas pavažiavimas autobusu kainuoja 20 kronų… Turint studento kortelę būtų galima nusipirkti mėnesinį bilietą už 300 kronų, bet…
Universitete pilna visokiausių klubų, organizuojančių įvairiausias veiklas. Visi klubai turi savo nario mokestį - 50 kronų. Teko įsirašyti į pora - VIS, kurie organizuoja įvairias keliones po Švediją ir pan., ir populiariausio campuse pub’o (sklandė kalbos, jog nebūdamas jo nariu negalėsi ten patekti…).
Dar vienas dalykas - knygos. Dėstytojai kalba apie jų įsigijimą, todėl buvau labai išsigandusi, jog vien apie 1000 kronų teks paskirti joms… Tačiau kaimynai papasakojo, kaip jas skenuoja bibliotekoje ir ten pat nemokamai atsispausdina (tereikia turėti savo popieriaus). Dar nebandžiau, bet labai tikiuosi, jog tai tiesa…
Ir dar, patalynės visgi čia tikrai nėra. Kadangi savo neatsivežiau, o dėl vėlyvo skryžio ir nusipirkti nebespėjau, pirmąją naktį teko pasitelkti išradingumą ir kuklaus turinio bagažą. Beje, nepasigyriau, kad iš namų išsivežiau tik 15 kg turto - vietiniai labai stebėjosi kaip pragyvensiu čia pusė metų su tiek daiktų, bet man jų atrodo tikrai pakankamai, net lygintuvą įsimečiau Beje, buvau informuota, jog ir indų nebus, bet jų čia tikrai netrūksta, net pasirinkti yra iš ko
Norint, kad veiktų internetas, reikalingas rūteris arba interneto kabelis (~5 m.). Neturint pastarojojo, teks pakloti dar mažiausiai 50 kronų.
Tai tiek…
P.S. Visiems linkėjimai iš Švedijos
Ir dar drįsiu pasižadėti, kad nuo šiol čia užsuksiu ir ką nors brūkštelsiu vis dažniau. O dabar didžiausia naujiena - surimtėjau!!! Taigi, nebebus pasapaliojimų - verčiu naują blogo puslapį, kuriame bus daug daug spalvų, nerūpestingumo ir viso kito, kas telpa į žodžius “vaikystė” ir “mamystė” 
):
